Eterinių aliejų istorija

Pasak senovės rankraščių ir tradicijų, įvairūs aromatai buvo naudojami religiniuose ritualuose, ligų gydymui bei kitiems fiziniams bei dvasiniams poreikiams. 4500 m.p.K. užrašai pasakoja apie aromatinių balzamų vartojimą religijoje ir medicinoje. Senovės rankraščiuose minimos kvapnios žievės, dervos, prieskoniai, aromatinis actas vynas ir alus, kurie buvo naudojami ritualų metu, šventyklose, astrologijoje, balzamavimui ir medicinoje. Šie raštai byloja, jog senovėje žmonės turėjo kur kas daugiau žinių apie eterinius aliejus nei dabar.

Egiptiečiai buvo puikiai įvaldę eterinių aliejų bei kitų aromatinių aliejų vartojimą balzamavimui. Istoriniuose šaltiniuose pasakojam apie vieną iš “faraoniškosios” medicinos pradininkų architektą Imhotepą, kuris buvo Karaliaus Djoser (2780-2720 pK) Didysis viziris. Imhotepui priskiriami nuopelnai už aliejų, vaistažolių ir aromatinių augalų naudojimą medicininiams tikslams. Gali būti, kad egiptiečiai pirmieji atrado aromato potencialą. Jie sukūrė daug aromatinių mišinių tiek asmeniniam vartojimui, tiek religinėms ceremonijoms.

Senovės egiptiečiai puikiai išmanė eterinių aliejų panaudojimo galimybes

Hieroglifai, esantys ant Egipto šventyklų sienų apibūdina aliejų maišymo scenas ir aprašo jų receptūras. Pavyzdžiui, Edfu šventykla, esanti vakariniame Nilo krante. Šimtmečiai ją palaidojo po smėliu, dėl kurio šventykla puikiai išsilaikė. Iš vienos mažos salės galima patekti į kambarį, vadinamą laboratorija, kurioje buvo maišomi kvepalai ir tepalai. Ant sienų išraižyti hieroglifai aprašo jų receptus. Du iš iš jų yra “kyphi” receptai kvapų, į kurių sudėtį įeina bosvelijos, miros, medus, razinos, mirkytos vyne, saldusis vilkdalgis, pušies sakai ir kadagiai. Kitas receptas “Hekenu” gamybai, skirto įtrinti dieviškoms galūnėms. Panašiai medicinines formules ir kvepalų receptus naudojo alchemikai ir aukšto rango kunigai aromatinėms medžiagoms, skirtoms ritualams, gaminti.

Dar gerokai prieš Kristų senovės egiptiečiai eterinius aliejus pildavo į alebastro indus. Šie indai buvo gaminami specialios formos, kad būtų galima laikyti ir naudoti eterinius aliejus. 1922 metais buvo atrastas Tutanhamono kapas, jame buvo apie 50 alebastro ąsočių, kuriuose buvo įpilta 350 litrų aliejų. Kapų plėšikai buvo išvogę beveik visą aliejų, palikdami sunkius ąsočius, kuriuose buvo galima rasti aliejų likučius. Vagys pasirinko aliejų, o ne auksinį turtą, reiškia jis jiems buvo vertingesnis.

Senovinis alebastro indas

1817 m. buvo rastas Eberuso papirusas, 870 pėdų ilgio medicininių užrašų ritinys. Jo amžius siekia 1500 m p K. Jame aprašyti 800 skirtingų vaistažolinių receptų ir vaistų. Kituose rankraščiuose aprašomi sėkmingi 81 ligų gydymo atvejai. Į daugumą receptų įeina mira ir medus. Mira ir šiandien vertinama dėl savybių kovoti su odos ir gerklės infekcijomis ir regeneruoti odos ląsteles. Kadangi mira apsaugo nuo bakterijų dauginimosi, ji buvo naudojama balzamavimui.

Jonijos, Atijos ir Kretos – Viduržemio jūros Senųjų civilizacijų salose – daktarai vykdavo į miestus prie Nilo įgyti žinių. Tuo laikotarpiu buvo įkurta Koso mokykla, kurią lankė Hipokratas (460-377 PK).

Romėnai grynindavo šventyklų ir politinių pastatų orą garindami eterinius aliejus, taip pat naudojo įvairius aromatus garų voniose savo sveikatai sustiprinti ir apsisaugoti nuo ligų.